Ledotine durke didelio senojo namo kampelyje gyveno vaikinas vardu Timmy. Jo mažame šaltame kambariuke Timmy sėdėjo labai vienas, šaltas oro srautas kaitindamas jo nosį ir pirštus. Sienos buvo tuštos ir sudarytos iš ledo, dar labiau sumažindamos jau ir taip mažą jo postūrį.
Naktimis jis sužavėtų į savo siaurą lovą ir užkabino plonąją seglę akių link, kad būtų šiltesnis. Bet kiek griežtai jis nusišovėtų, šalta vis tiek pasiektų jį; jo pirštai juto nepajustamaisiais, o kūnas riebėsi dėl šalto. Mažas šaltas kambaris daugiau liko panašus į ledinę kalėjimo būstą nei į šiltojo kambario.
Vieną naktį, kai Timmy negalėjo miegoti, jis girdėjo, kaip senasis namas smarkiai trūlo ir skundžiasi. Jis manytų, kad už nepermatomų sienų jo mažo šaltojo kambarėlio klausosi šoptelėjimai. Kartu su lūksniu ir mažąja bija jis priturno ausis prie ledinės sienos, tikėdamasis išrasti, kas vyksta. Ką jis girdėjo, padarė, kad jam sukilo kalnai nuo baisaus baimingumo.
Vakarinių mažos ir šaltos kambario šešėlių viduryje kas nors skausmingas laukė. Timmy jį jaučio, net jei negalėjo pamatyti. Šešėlės šokė po sienoms, sukuriant nesuprantamus formus, kurie atrodo judėjo savarankiškai. Timmy kvėpavimas migdavo šalyje oro, kai jis susijovė su dėmuo, baimindamasis netgi atidaryti akis iš bijos matyti kažką baisūną.
Ir, jo mažame ir šaltame kambariuke buvo labai šalta ir skausminga, bet Timmy PASIRINKĖ nebijoti. Jis suprato, kad turi būti drąsus ir išmokti gyventi per šaldytinę orą. Ir kiekvieną dieną, ledas, kuris jį trakino, taps mažiau panašus į apimantį tinklą ir daugiau panašus į sznurą, kurį galėjo praleisti per rankas.
Galiausiai Timmy suprato, kad norint išgyventi nenuomotoje durke, jam reikėjo ne tik lipti, bet ir būti drąsus. Mažas šaltas kambaris kartais tapo mažiau kalėjimu ir daugiau stiprumo vieta, kai praeino dienos. Ir kai ledas išjojo iš jo širdies, Timmy atrado tokią šilumą save viduje, kurios niekas saldus kambaris negalėjo paemti.